Dakaras 2023: Interviu su Kuldaru Sikku
„Dakaras buvo vienos sudėtingiausių ir pavojingiausių lenktynių mano karjeroje“
Dakaro debiutantas Kuldaras Sikkas yra dalyvavęs daugiau nei šimte Pasaulio ralio čempionato (PRČ) lenktynių. Vis dėlto, jo nuomone, Dakaras buvo vienos sudėtingiausių ir pavojingiausių lenktynių jo karjeroje. Komandos „TOYOTA GAZOO Racing Baltics“ Benedikto Vanago ir Kuldaro Sikko ekipažo kelionė netikėtai baigėsi ketvirtąją ralio dieną.
Pasiruošimas Saudo Arabijoje vykstančiam Dakaro raliui Jums prasidėjo jau 2022 metų viduryje, dalyvaujant Bajos (trumpųjų ralio reidų) lenktynėse. Kokia buvo tokio pasiruošimo svarba?
Jei lygintume taip vadinamą „įprastą“ ralį su Dakaru, Baja yra tarsi jų derinys, tačiau savo pobūdžiu ji artimesnė Dakarui. Dalyvavimas ralyje išties suteikė man žinių, kaip tvarkytis su situacija, kai nežinai, kas laukia maršrute. Ralio reiduose negalima iš anksto susipažinti su maršrutu, o stenograma nėra ruošiama. Vis dėlto, priešingai nei Dakare, Bajoje mažai bekelės. Tai man padėjo suprasti, kas iš tiesų yra ralio reidas.
Prieš Dakaro ralį šiek tiek treniravotės Maroke. Ko konkrečiai ten išmokote?
Turėjau dvi pagrindines užduotis: išmokti skaitmeninę navigacijos knygą ir naviguoti kopose bei dykumoje. Bajoje orientuojamės pagal navigacijos knygos piktogramas taip kaip ir „įprastame“ ralyje, o Dakare daugiausiai orientuojamės pagal kompasą.
PRČ šturmanas ir Dakaro šturmanas yra gana skirtingos pareigos. Kaip prie jų prisitaikėte?
Draudimas Dakare naudotis savo laikrodžiu buvo psichologiškai sunkiausias. Mums leido naudotis organizatoriaus įteiktu rodykliniu laikrodžiu. Nors lenktynių laikai matuojami sekundėmis, tiksliai laiką matuoja tik organizatoriaus sistemos. Per lenktynes savo etapų laiką matuoju vienos dešimtosios sekundės dalies tikslumu, todėl geriau suvokiu, kaip greitai važiuojame.
Jei Dakaro navigacijos knygoje parašyta, kad reikia tam tikra kryptimi važiuoti pagal kompasą 15 km, tai nereiškia, kad šturmanas visą laiką tyli. Kartu su vairuotoju stengiamės surasti geriausią maršrutą iš taško A į B, o gamtoje neįmanoma važiuoti visiškai tiesiai. Reikia padėti vairuotojui palaikyti kryptį.
Dakare yra daug nenuspėjamų dalykų. Kaip planavote savo taktiką skirtingomis ralio dienomis?
Žinoma, aptardavome dienos planą kiekvieną rytą – koks turi būti slėgis padangose ir daugybę kitos išsamios informacijos. Vis dėlto, ne mes planuojame Dakarą, o Dakaras mums planuoja maršrutą. Manau, kad 99 % vairuotojų turi savo taktiką, tačiau gyvenimas dažnai pakrypsta visai kitaip.
Keturiskart Dakaro čempionui Nasserui Al-Attiyahui planus įgyvendinti sekasi neblogai. Jis nesistengia laimėti etapo, jei žino, kad kitą dieną laukia sudėtingas navigacijos iššūkis, nes protingiau priekyje leisti važiuoti kitiems.
Vieną dieną jus užgriuvo tokia lavina techninių problemų, kad kiti būtų pradėję galvoti apie pasitraukimą. O kaip Jūs?
Pirmiausia sprogo padanga, ją pakeitėme, tada trūko kintamosios srovės generatoriaus dirželis, pakeitėme ir jį. Po to – vėl padanga, ją pakeitėme, galiausiai sugedo hidraulinis domkratas, jį teko išimti iš automobilio. Su turimais įrankiais atlikome paskutinius automobilio remonto darbus trasoje, po to pažiūrėjome į navigacijos knygą ir pamatėme, kad dar liko 200 km… Atėjo naktis ir paskutinius 100 km ralio automobiliu važiavome be šviesų. Kitu atveju greičiausiai būtume kėlę baltą vėliavą, tačiau čia – Dakaras, čia žmonės nepasiduoda.
Po smūgio į akmenį teko pasitraukti. Kaip situacija atrodė sėdint automobilyje?
Žiūrėdami vaizdo įrašą, matėme akmenį. Manau, tuo metu atrodė, kad galėjome jį pervažiuoti. Važiuojant dideliu greičiu, sunku tiksliai įvertinti kliūties aukštį ir atstumą. Nerimą kėlė tai, kad Carlosas Sainzas šalia keitė padangą ir mes turėjome laikytis šiek tiek labiau į šoną, kad jo neužkliudytumėme. Paprasčiausiai taip įvyko.
Pasitraukėte maždaug prieš savaitę. Ar Dakare įgyta patirtis Jus nuvylė?
Dakaro ralis buvo vienos iš sunkiausių ir pavojingiausių lenktynių, kuriose teko dalyvauti. Daugiausiai dėl netikėtumų. „Normaliame“ ralyje pasiruošiame navigacijos knygą ir ji padeda nuspręsti, maždaug kokiu greičiu važiuoti. Žinoma, gali pasitaikyti netikėtumų, pvz., pasikeitęs sukibimas ir pan., tačiau jų nėra tiek ir tokių kaip Dakare.
Gaila, kad nepavyko užbaigti lenktynių. Etapai, oro ir vairavimo sąlygos yra viena, o psichologinė ištvermė – visai kas kita. Pavyzdžiui, kai reikia atsikelti ryte dešimtą ralio dieną ir nuvažiuoti dar 300 kilometrų dideliu greičiu, kitą dieną – dar 400, po to – dar 300. Šios patirties pasiilgstu.
Kas toliau?
Automobilis į Europą atvyksta vasario viduryje. Jį reikia suremontuoti, tada galėsime galvoti apie kitus žingsnius.
Kristjanas Sooperis
